Ponas Kampas

Ką veikti, kol tėvai liuoksi kaip saulės zuikučiai ir vieną po kitos krauna dėžes, nes tuojau reikės kraustytis? Jovarui labiausiai patinka piešti, tad jis čiupo kreidelę ir ėmė marginti sieną kampe. O ką dar daryti, kai pripiešei visus namie esančius lapus?

Jovaras nupiešė akis, nosį, ūsus ir, žinoma, plačią šypseną. O tada piešinys tarsi... SUMIRKSĖJO. Ir PASISVEIKINO: Labas! Aš – ponas Kampas! O kas buvo toliau?

PATARIMAS: Ne visi supranta meną. Todėl prieš piešdami ant sienų ar spalvindami jas būtinai pasitarkite su tėvais arba vaistininkais. Nors su pastaraisiais nereikia. Nebent jie jūsų tėvai.

Jovaras gyvena kartu su tėvais mažame bute, kur neturi kambario – tik savo kampą. Kol tėvai tvarkosi ir ruošiasi kraustytis į naujus namus, Jovaras nuobodžiaudamas imasi piešti ant sienos. Kai piešinys atgyja ir prisistato esąs ponas Kampas, berniukas sužino įdomių dalykų apie šio buto ir savo tėvų susipažinimo istoriją.

Šis šiltas pasakojimas apie namų jaukumo ir kūrybiško bendravimo svarbą šeimoje – jau trečioji Beno Bėranto paveikslėlių knygelė jauniesiems skaitytojams, vartytojams ir paišytojams. „Poną Kampą“ iliustravo ir gyvybės įpūtė dailininkė Tania Rex.